Rasa Staniūnienė kadaise kūrė itin didelius darbus – su kitais menininkais tapė ornamentus ant barikadų prie Seimo, eksponavo kūrinius Vilniaus gynybinės sienos bastėjos požemiuose, klasicistiniame Rygos „Arsenale“, Vilniaus universiteto observatorijoje, apleistame Vilniaus pranciškonų vienuolyne ir kitur. Ji mėgo instaliacijas ir kūrybines išvykas. Tačiau 1995 m., Toronte kurdama instaliacijas XIX a. karo forte, patyrė siaubingą nelaimę: norėdama į darbus pažiūrėti iš arčiau, kurie matėsi nuo stogo, ten užlipusi slystelėjo ir nukrito iš dvidešimties metrų aukščio. Nuo tada nebegali vaikščioti, tapyti dešine ranka. Tačiau išmoko tapyti kaire ranka, nors ji ir dreba. Po nelaimingo atsitikimo tapytoja surengė virš dešimt parodų.
Šioje parodoje eksponuojami jos tapybos darbai nuo 2013 m. iki dabar, tapyti akrilu ant drobės. Dailininkės stiprybė – spalva, keliama iki spektro įtampos taip, kad pasaulis kone deformuojamas. Aplinkos reiškiniai perteikiami personifikuotai. Aiškiausi parodoje yra lakoniški pavadinimai – „Pievos“, „Miškas“, „Ežeras“, „Orchidėja“, „Žiema“, „Prie upės“ ir kiti. Vienu ar dviem žodžiais nusakoma mintis, o visa kita atskleidžiama per vizualų neapčiuopiamo pasaulio ilgesį.
Dalintis nuoroda el. paštu