Birželio 8 d. Paliesiaus dvare – pirmasis Lars Danielsson ir Grégory Privat dueto koncertas Baltijos šalyse!

Švedų kontrabosininkas Lars Danielsson yra tikra šiaurietiško džiazo legenda, kuriam kritikai niekada negaili liaupsių. Kontrabosu jis groja melodingiau ir lyriškiau nei kiti, pasižymi techniniu meistriškumu, gyva muzikine vaizduote ir beveik telepatišku kitų muzikantų supratimu. Paliesiaus dvare jis pasirodys kartu su džiazo pianistu Grégory Privat iš Martinikos, laikomu vienu ryškiausių naujosios džiazo scenos muzikantų.

Duetas atliks „Liberetto“ – garsiausią L. Danielsson albumą ir jo įvairių raiškos formų kvintesenciją. Albume buvo rasta pusiausvyra tarp džiazo, klasikinės muzikos, popmuzikos ir Europos liaudies muzikos ir šitaip atverta nauja kompozicinių procesų ir dramaturgijos panaudojimo džiaze dimensija. O pianistas Grégory Privat šiai muzikai prideda dar kitą, savitą skambesį.

Lars Danielsson gimė 1958 m. Geteborge. Jis Geteborgo konservatorijoje studijavo klasikinę violončelę, tačiau dar bestudijuodamas pasuko į džiazą ir ėmėsi kontraboso – todėl, kad koncerte išgirdo legendinį Danijos kontrabosininką Nils-Henning Ǿrsted Pedersen ir tai jį be galo paveikė. Laimė, violončelės studijų L. Danielsson nusprendė neatsisakyti, o jas integravo į savo dabartinę veiklą. Violončele jis groja iki šiol, o dėl to ir jo kontraboso garsas šiek tiek melodingesnis, švelnesnis ir lyriškesnis nei kitų.

Dėl šių ypatingų savybių Lars Danielsson netrukus tapo labai paklausus tarptautiniu mastu kaip akomponuojantis muzikantas. Devintajame dešimtmetyje jis dirbo ir su tokiomis Švedijos bei Europos garsenybėmis kaip Lars Jansson, Hans Ulrik, Carsten Dahl, Nils Landgren, Christopher Dell, Johannes Enders ir Trilok Gurtu, ir tokiomis Amerikos scenos žvaigždėmis kaip saksofonininkai Rick Margitza ir Charles Lloyd, the Brecker Brothers, būgnininkai Terri Lyne Carrington, Jack DeJohnette ir Billy Hart bei gitaristai John Scofield, Mike Stern ir John Abercrombie. Tačiau L. Danielsson akompanuojančio vaidmens neužteko. Jis visada turėjo ir kompozitoriaus gyslelę. O dabar yra vienas iš palyginti nedaugelio kontrabosininkų, kurie tapo reikšmingais grupių lyderiais.

L. Danielsson įkūrė kvartetą su amerikiečių saksofonininku David Liebman, švedų pianistu Bobo Stenson ir norvegų būgnininku Jon Christensen. Beveik 20 metų šis žvaigždžių kvartetas jam buvo geriausia muzikinės saviraiškos galimybė. B. Stenson ir J. Christensen abu yra „šiaurietiškojo garso“ – džiazo ir skandinaviškojo etoso derinio – pradininkai, taip pat yra ilgamečiai ECM įrašų leidyklos atlikėjai. Kvarteto albumai sulaukė ne tik entuziastingų recenzijų, bet ir daugybės apdovanojimų. Taip buvo įtvirtinta L. Danielsson, kaip vieno geriausių Europos džiazo muzikantų, reputacija. Šis kolektyvas taip pat padėjo pagrindus jo, kaip kompozitoriaus, aranžuotojo ir prodiuserio, kūrybai, kuri nuo to laiko labai išaugo. L. Danielsson taip pat bendradarbiavo su Danijos radijo koncertiniu orkestru, Geteborgo simfoniniu orkestru, NDR bigbendu, Sankt Peterburgo simfoniniu orkestru ir ansambliu „JazzBaltica“, būgnininku Jon Johanssen, dainininkėmis Viktorija Tolstoy ir Cæcilie Norby – pastaroji yra jo žmona, kuriai kontrabosininkas nuolat akompanuoja.

Šio amžiaus pradžioje L. Danielsson išplėtė savo muzikinį akiratį ir stilistinį savo projektų spektrą. 2004 m. ACT išleistame albume „Libera Me“ jis įrodė, kad yra orkestrinio džiazo meistras. Po dvejų metų pasirodęs „Mélange Bleu“ nustebino moderniomis, kruopščiai pritaikytomis elektroninėmis tekstūromis jo ekspansyvioms, garsiškai drąsioms bei turtingoms kompozicijoms. 2007 m. su lenkų pianistu Leszek Możdżer albume „Pasodoble“ jis sukūrė kvapą gniaužiantį skambesio manifestą, sujungiantį džiazą ir klasikinę muziką. Albume „Tarantella“ muzika suskambėjo kamerinio džiazo ansamblio kontekste. Iš esmės su kiekvienu albumu atlikėjas randa naują skambesį. Visi albumai buvo puikiai kritikų vertinami, tapo „auksiniais“ arba „platininiais“, o jo inicijuotas orkestrinis projektas „Blauklang“ buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui.

2012 m. su albumu „Liberetto“ L. Danielsson rado savo įvairių raiškos formų kvintesenciją. Muzikantas teigia, kad šis jo naujai sukurtas žodis „apibūdina tam tikrą nuotaiką, kuria noriu plėtoti savo muziką“. „Liberetto“ albume, įrašytame su armėnų žvaigžde pianistu Tigran, švedų būgnininku Magnus Öström, britų gitaristu John Parricelli ir trimitininku Arve Henriksen, rasta pusiausvyra tarp džiazo, klasikinės muzikos, popmuzikos ir Europos liaudies muzikos ir taip atverta nauja kompozicinių procesų ir dramaturgijos panaudojimo džiaze dimensija. Projektas buvo toks sėkmingas, kad tebėra tęsiamas iki šiol: po „Liberetto II“ su Tigran ir „Liberetto III“ su jau minėtu kvartetu, atsirado naujas, kitoks atspalvis – Martinikos pianistas Grégory Privat ir L. Danielsson Leopolio džiazo festivalyje pristatė simfoninę šios koncepcijos ir jai skirtų kompozicijų versiją. Artimiausiu metu taip pat pasirodys šio projekto įrašas.

Žinoma, L. Danielsson randa laiko ir kitiems įdomiems projektams: jis dalyvauja unikalioje koncertų serijoje „Džiazas Berlyno filharmonijoje“, dirba duete su Sardinijos trimitininku Paolo Fresu, vienu lyriškiausių visų laikų trimitininkų. Jų bendras albumas „Summerwind“ darkart parodo, kuo L. Danielsson toks ypatingas: savo techniniu meistriškumu, gyva ir neišsekančia muzikine vaizduote ir beveik telepatišku kitų muzikantų supratimu.

Grégory Privat gimė Martinikoje 1984 m. gruodį ir yra pianisto José Privat, žinomo dėl dalyvavimo tarptautiniu mastu pripažintoje Karibų jūros regiono grupėje „Malavoi“, sūnus. Fortepijonas Grégory Privat traukė nuo pat mažens, nuo šešerių metų jis lankė privačias pamokas ir 10 metų mokėsi klasikinės muzikos, o paskui ėmė domėtis improvizacijos technika ir džiazu.

Studijuodamas Tulūzos inžinerijos mokykloje, naktimis pianistas grojo keliuose miesto džiazo klubuose. Vėliau Paryžiuje G. Privat, jau turėdamas inžinieriaus diplomą, atsidavė aistrai scenai. Pianisto kelias susikirto su tokiais muzikantais kaip Jacques Schwarz-Bart, Stephane Belmondo, Guillaume Perret ir Sonny Troupé.

Norėdamas įsitvirtinti džiazo pasaulyje, G. Privat 2008 m. dalyvavo Montrė džiazo festivalio pianistų konkurse, o 2010 m. – Martial Solal konkurse, kuriame tapo pusfinalininku. Kitais metais buvo išleistas pirmasis jo albumas „Ki Koté“. Dėl sėkmingo įvertinimo, kurio sulaukė šios pirmosios asmeninės kompozicijos, pianistas pasiryžo ir toliau eiti šiuo keliu.

2013 m. rugsėjį jis išleido albumą „Tales of Cyparis“, įkvėptą istorijos apie Louis-Auguste Cyparis, vienintelį kalinį, išgyvenusį 1902 m. įvykusį Pelė ugnikalnio išsiveržimą ir vėliau įdarbintą Barnumo cirke. Šis projektas kritikų buvo puikiai įvertintas ir G. Privat buvo priskirtas prie ryškiausių naujosios džiazo scenos muzikantų. Šį statusą patvirtino 2015 m. sausį išleistas jo trečiasis albumas „Luminescence“, įrašytas duete su Sonny Troupé, ištikimu partneriu ir nuostabiu Gwo-ka muzikos meistru. Albumas 2015 m. „Victoires du Jazz“ apdovanojimuose paminėtas kategorijoje „Metų atradimas, Frank-Ténot premija“.

2015 m. G. Privat tapo naujuoju švedų kontrabosininko Lars Danielsson kvarteto „Liberetto“ pianistu. Kontrabosininkas paskatino jį pasirašyti sutartį su leidybine kompanija ACT: taip 2016 m. spalį prestižinėje leidybinėje kompanijoje buvo išleistas pirmojo G. Privat trio (su būgnininku Tilo Bertholo ir bosistu Linley Marthe) albumas „Family Tree“.

Po trejų metų, siekdamas laisvės ir meninės nepriklausomybės, Grégory įkūrė savo įrašų leidyklą „Buddham Jazz“, prodiusavo ir 2020 m. įrašė albumą „Soley“ su bosistu Chris Jennings ir būgnininku Tilo Bertholo.